И. Одоевцева он сказал прощайте, дорогая! LT

Sake jis: “Sudie, mano brangioji.
Neateisiu pas tave jau, ne”.
Nuejau as sau ir nezinojau,
Parke as esu ar pragare.

Kaip tylu ir tuscia. Uzrakinti   
Vartai, bet netraukia i namus.
Kas toks baltas mirksi medziu labirinte
Ir kaip aklas braido per takus?

Prieinu-apsulbu: statula is parko,
Menesienoj ziba deimantais.
Baltu zvilgsniu mane tarsi varto,
Lyg gilyn prabyla pasnibzdais:   

-Ar nenori tamsta pasikeisim?
Neskaudes tau marmuro sirdis. 
Tapsiu as zmogum, tu cia stovesi,
Se tau mano lankas ir makstis.   

-Na, gerai, - sumisus as isklojau:
Aukis mano batais, apsigaubk paltu.
Pakst mane is dziaugsmo ir suplojo!
Ziuriu i akis jai, vos alpstu…
 
Ir iskart sirdis nustojo plakti,
Ir istart ne zodzio negaliu. 
Stoviu as nuoga baltajam stakte
Rankose su graiku lankeliu.

Dievazi, kokia esu dievaite,
Ispuosta menulio spinduliais.
Bet dabar laiminga, nes kas nakti 
Dziaugsiuos as marmuro sapnais. 

Austa rytas. Ir praeiviai skuba gatvem.
Vejas margaspalvis neramus.
Ir per lietu baisiai verkianti vienatve:
O namai mielieji! Noriu i namus!

Viespatie, atleisk! Buvau suklydus:
Nepamirsiu – ne! – sirdis neleis pamirst.
Nezinojau as, kad akmeni susildus,
Kancios jame vargu kada mirs.   

Greit ji islekia niuniuodama dainele
Su rausvu languotu paltuku.
As salu, ikibusi i strele, 
Ir gyvoji akmeny lieku.