Lietuvis ir zydas

Praejusio simtmecio treciajame desimtmetyje mano gimtajame mieste Sakiuose gyveno apie tris tukstancius gyventoju. Salia gyveno lietuviai, zydai ir vokieciai. Tautinio  priesiskumo nebuvo, ir kiekvienas uzsieme savo darbais. Statyta, prekyba, paslaugomis, augino vaisius, darzoves.
Is savo mociutes girdejau toki pasakojima:
- Ateina zydas pas lietuvi ir praso: - Duok man arkli su vezimu. Reikia vaziuoti i miska malku. Kai parsivesiu malku – sumokesiu.
  Atvaziuuja zydas i miska ir krauna malkas. Prikrauna pilna ir sako: –Nu, vaziuojam. Bet arklys patampe, patampe, o vezimas ne is vietos nepajudejo. Tada zydas pradejo iskrauti malkas ir bumbeti: - Sita nepaveze ir sita nepavez, sita nepaveze ir sita nepavez. Taip iskrove visas malkas, priskrove saku ir nuvaziavo namo.
Atvyksta pas lietuvi atiduoti arkli ir sako: - Tavo arklys senas, malku neparveze ir as nemokesiu. Lietuvis jam atsake: - Gerai, bet kita karta, kai prasysi arkliu, mokesi is anksto ir dviguba kaina.
Zydas atsake, kad sutinka ir isejo namo. Daugiau pas sita lietuvi jis arkliu neprase.