Мачернис - Не знаю, зачем тебя создал
Не знаю, зачем тебя создал
Господь непомерно большим.
Проходы тесны, давит воздух
В тех комнатах, где тебе жить.
Твой рост небывало гигантский.
Касается неба глава.
Слава неясны, и причастность
Никто не решит даровать.
И бедное детское сердце
Замёрзнуть спешит и согреться,
Но нет на земле одноверца,
Шатается молча без дела.
И я понимаю всецело —
Растущее станется спелым
Однажды.
(литовский)
Vytautas Macernis. Rudens sonetai. № 22
Nezinau, kodel dievai tave sukure
Toki dideli, nenaturalu visiskai.
Tau ieit visu namu per zemos durys,
O gyventi - per anksti ju kambariai.
Tavo ugis - legendarinio giganto -
Keturkampe ir gramozdiska galva.
Tavo zodziu zmones niekad nesupranta
Ir todel palieka vienisa tave.
Nors turi tu sirdi vaikiska ir prasta,
Nors tu nori zaist, mylet ir neapkesti,
Neturi zaidimui sau lygiu draugu.
Stai kodel vienatvej gesta visos dienos...
As likima tavo puikiai suprantu:
Kas dideja nuolatos, tas tampa vienas.
Свидетельство о публикации №116040204014