Витаутас Мачернис. Songs of myself. VII песнь
И в медленном размахе птичьих крыльев над водой летая
заметна их по небу и по солнцу безнадёжная тоска.
Лето уж кончается и знаки осени видны.
Поэты станут скоро в меланхолии глубокой песни петь
про шелест разноцветных листьев на аллеях.
Vytautas Macernis. Songs of myself. VII giesme
Stai praeinancio keleivio zingsniuos matos pavargimas.
Paukscio letame virsum vandens sparnu mojavime
zymu beviltiskas dausu ir saules ilgesys.
Vasara jau baigias ir regetis rudenio zenklu.
Greit poetai ims dainuoti melancholiskas dainas
apie spalvotu lapu slamesi alejose.
Свидетельство о публикации №114092302127