Tevelio atsiminimai

Kaip pasakojo mano tetis Jonas, po karo, 1945 vasara, gryzo i savo teviske Sukliu kaima, netoli Zaliosios, Vilkaviskio valciuje. Namai buvo sudege, ir jis laikinai apsigyveno pas kaimynus. Deje greitai atejo milicija ir sueme. Po tardymo ir klausymu, ka jis veike, ir kur buvo karo metu, pasiunte ji i Rusijoje, Udmurtijoje, netoli Mazgos miesto, esanti lageri, kuriame jis praleido istisus metus. Po visu patikrinimu, ji is lagerio paleido, bet is karto paeme i Tarybine armija, statybininku dalini. Armijoje tarnavo tris metus nuo 1946 metu rudens iki 1949 metu rudens. Tarnyba praejo Kalinino ir Kaliningrado srityse.
Po armijos, su kareiviska uniforma ir maiseliu, kuriame buvo viena apatiniu rubu pamaina(tai buvo visas jo turtas), vel gryzo i Suklius. Apsigyveno pas kaimynus, padejo jiems dirbti ukyje, uz ka ji ir maitino. Pavasari sugalvojo nauja darba. Po ziemos, pas seimininkus liko daug cukriniu runkeliu, jis juos tarkavo, rauge ir vire samagona. Ji reikejo   pelningai parduoti zydeliams. Todel samagona kelis kartus pervarydavo per aparata, filtruodavo per anglis, ir beveik neligdavo kvapo ir buvo skaidrus. Nezinau, del kokiu preizasciu, bet savo gamybos produkta parduodavo tik zydams. Vezdavo i Pilviskius. Ir jie ne syki nesuprato, kad tai ne ruginis, o cukrinis samagonas.
Bet taip ilgai pragyventi nebuvo galimybes ir jis 1950 metu vasara susirenge i kelione pas gimines. Prie Sakiu gyveno jo teta, mamos sesuo, Matilda Butkuviene su tetenu Jonu ir tik ka gimusiu sunumi Juozu. Ju uke buvo nemaza, bet darbu buvo nedaug. Dideli tvartai ir darzines buvo naudojamos kolukio reikalams. Tuo metu beveik visa zeme buvo atimta ir atiduota i koluki, kuris vadinosi "Paryziaus Komuna". Po poros menesiu teta jam tarp kitko pasake, kad jiems bernu nereikia. Jonas viska suprato, susirinko savo skurdu turta ir issejo. Isejo pas kita mamos seseri Zose Grybiene ir tetena Kosta Gryba. Jie gyveno Pajotiju kaime, pusantro kilometro nuo kelio Sakiai-Gelgaudiskis. Pas juos augo vienintele dukra Ramute.
Tai buvo 1928-1930 metais pastatytas ukis, su dideliu mediniu gyvenamuoju namu, muriniais ukiniais pastatais ir darzine. Ji Kostas pastate savo jegomis, o zeme  gavo kaip savanoris, kare su Lenkija. Kai jis gavo zeme, tai didele jos dalis buvo uzlieta dirbtine uztvanka ant mazo upelio. Jie kartu su kitu savanoriu ir busimu kaimynu (rubezius kaip tik ejo sena upelio vaga) vieni, su kastuvais, islygino visus dambos krantus. Deje neilgai dziaugesi savo zeme, nes po karo didesne dali zemes ateme ir orijunge prie kolukio "Didysis Spalis". Ir tik vienoje vietoje, prie pat Jotijos upelio, paliko maza dambos dali. Paliko kaip prisiminima, ir kaip kalniuka, kad vaikams butu kur zaisti ziema . Kostas labai mylejo vaikus, bet jam Dievulis dave tik viena vaika. Ir jis taip norejo sunaus, kaip pagalbininko ir gimines tesejo. Bet, kaip parode istorija, jo zentas Juozas Medisauskas buvo ne tik kaip sunus, bet ir geras gimines tesejas.
Taip Jonas apsigyveno ju vienkiemyje. Padejo darbuose, triuse nuo ryto iki vakaro. Laikas ejo, ir jis pradejo galvoti apie savistovu gyvenima. Viena diena jis susiruose iseiti ieskoti laimes. Apie tai jis pasake seimininkams, i ka Kostas trumpai atsake:
; - O kur tu eisi, ir kur, ir kas taves kas laukia? Pasilik, duonos visiems uzteks.
Grybas, is paziuros buvo surus. Tankus juodi plaukai, dideli antakiai ir savo emociju jis niekados nerodydavo. As, dar budamas mazas, jo bijojau, nor matydavau labai retai. Tai, ir dabar rasydamas prisimenu, kaip tetis apie tai pasakojo, vos sulaikydamas asaras. Taip buvo istiesta pagalbos ranka Jonui, likusiam be tevu ir namu, po karo sugriautoje ir nusiaubtoje Lietuvoje. .